Gyvenamasis namas
Pradiniai statybos sunkumai
Tas, kuris mažesniuose statybos darbuose jau įgijo pakankamai patirties kaip savamokslis meistras, lengviau ryšis statyti šeimos namą ar butą. Čia neturima omenyje, kad jis pats vienas atliktų statybą, nes tai toks darbas, kuriam reikalingi tam tikri specialistai. Tačiau neabejotinai gerai, kad ir >>užsakovas<< būtų susipažinęs su šiais darbais ir paprastesniais klausimais pats, o prireikus ir jo šeimos nariai ar draugai dalyvautų. Čia bus kalbama būtent apie dalyvavimą »didžiosiose« statybose, t. y. apie pasirengimą statybai.
Statybai pirmiausia reikia užtikrinti sklypą. Neužtenka prieš perkant tik „apžiūrėti“ sklypą. Siekiant užtikrinti geriausias būsimo pastato sąlygas, reikia surinkti informaciją apie daugelį su sklypu susijusių dalykų. Prieš perkant rekomenduojama pasikonsultuoti su specialistu. Sklypo padėtis, reljefas, nuolydis, grunto sudėtis ir pobūdis, sklypo sąlygos, vėjo kryptys, sklypo matmenys ir forma, esama augalija sklype, privažiavimo kelių ir komunalinių tinklų padėtis bei būklė yra labai svarbūs veiksniai ir iš esmės veikia projektavimą bei statybos darbų vykdymą. (Pvz., aukštas gruntinio vandens lygis pareikalaus papildomų hidroizoliacijos darbų, arba akmenuotame grunte sunkiau įrengti pamatus). Įvertinus šiuos veiksnius gali paaiškėti, kad „pigesnis“ sklypas iš tikrųjų yra „brangesnis“.
Prieš perkant reikia ištirti ir žemės „teisinę padėtį“. Reikia patikrinti žemės registre, ar žemė iš tikrųjų yra laisva parduoti ir ar ji atsitiktinai nėra apsunkinta skolomis, hipoteka ir pan. Gali būti, kad su žeme susiję specialūs reikalavimai, pavyzdžiui, teisė arba pareiga sudaryti praėjimą kitiems naudotojams, vandens arba vandentiekio pralaidumas, ekspropriacija, kelių tiesimas ar kitos sąlygos (pav. 1). Peržiūrėję žemės registrą turime kreiptis į savivaldybės kompetentingą instituciją, kad gautume informaciją apie statybos galimybes toje žemėje. Ten sužinosime, kokį pastatą galime, t. y. privalome, pastatyti toje vietoje (vienaukštį, daugiaaukštį ir pan.), ar apskritai galima statyti, kokie yra perspektyviniai urbanistiniai aplinkos planai (kur bus statomas vaikų darželis, lopšelis, parduotuvės ir pan.). Jei detalios žemės apžiūros rezultatai palankūs ir žemės registro duomenys tvarkingi, o kompetentingos statybos institucijos nuomonė taip pat mums palanki, t. y. nėra jokių ribojančių veiksnių ar aplinkybių, kurios didintų statybos išlaidas, galime pirkti žemę laikydamiesi žemės pirkimo ir perrašymo taisyklių. Tokia išsami išankstinė informacija apsaugos mus nuo vėlesnių nusivylimų ir nereikalingų išlaidų, o galbūt net ir nuo visiško statybos plano žlugimo.
PAV. 1
Įsigijus sklypą reikalingas statybos leidimas. Šio leidimo tikslas yra užtikrinti, kad pastato statyba būtų vykdoma laikantis galiojančių teisės aktų ir kad savininkas, turintis teisę statyti, statytų taip, jog tai netrukdytų kaimyninių savininkų ir bendruomenės interesams. Tas, kuris statybas vykdo be nustatyto statybos leidimo, neprofesionaliai, turi skaitytis su tuo, kad pastatas jo lėšomis bus priverstinai nugriautas.
Kartu su prašymu išduoti statybos leidimą reikia pridėti ir išrašą iš žemės knygų, kaip įrodymą, kad prašantysis yra pilnateisis žemės savininkas. Taip pat būtina gauti sklypo situacijos planą ir pastato projektą (situaciją ir detales) su techniniu aprašymu. Patartina iš kompetentingos institucijos gauti informaciją ir apie projekto sąlygas (mastelį, egzempliorių skaičių ir pan.) tuo metu, kai renkame informaciją apie sklypą. Netinkami projektai dažnai kelia rimtą problemą. Projektus gali rengti tik tam įgaliotos įstaigos, t. y. asmenys. Mūsų tikslas nėra daryti įtaką būsimiems »investuotojams«, tačiau atkreipiame dėmesį, kad didesnėse projektavimo organizacijose galima gauti parengtus tipinius projektus, kurie yra palyginti pigūs, šiuolaikiški ir ekonomiški, parengti kelių variantų, todėl gali tenkinti įvairius reikalavimus. Remiantis šiais projektais lengviau galima gauti statybos leidimus, kuriuose pateikiami kiekybiniai darbų skaičiavimai ir sąmata.
Statydamas nuosavą namą kiekvienas žmogus turi savų idėjų. Šios idėjos gali būti teisingos ir realios, tačiau daugelis jų yra nerealios, nes neįgyvendinamos, neekonomiškos ir nešiuolaikiškos, o dažnai ir neskoningos. Rengdamas projektą projektuotojas privalo laikytis tam tikrų federalinių nuostatų, normatyvų ir projektavimo taisyklių (pvz., įėjimas į tualetą negali būti iš virtuvės, nustatytas minimalus patalpos plotas, mažiausias vidaus patalpų aukštis, patalpų išdėstymas, apdailos, langų plotai ir pan. negali būti pasirenkami savo nuožiūra), bet kartu turi patenkinti ir pavienių asmenų, t. y. savininkų, poreikius. Reikėtų vertinti tikslius ir ekonomiškus projektuotojų pasiūlymus, susijusius su tipinių elementų (sijų, durų, langų ir pan.) naudojimu.
Asmenų interesai ir aspektai labiausiai gali atsiskleisti pasirenkant ir formuojant fasadą, patalpų grupavimą, šildymo sistemas, terasas, rūsius, pagalbinius pastatus ir pan. Atkreipiame dėmesį, kad kompetentinga institucija neišduos statybos leidimo remdamasi neprofesionaliais ir neekonomiškais projektais, kurie neatitinka būstų statybos reikalavimų, būtent dėl investuotojo interesų.
Kai gausime statybos leidimą, reikia kruopščiai pasirengti statybai. Geras pasirengimas vėliau apsaugos mus nuo nereikalingų darbų. Lygiagrečiai su statybos leidimo gavimo procesu reikia kam nors patikėti kiekių skaičiavimų ir sąmatos parengimą. Remdamiesi kiekių skaičiavimais ir sąmata galime nustatyti reikiamą statybinių medžiagų kiekį (atsižvelgdami ir į būtinas atliekas). Šie dokumentai reikalingi ir statybos paskolai gauti. Jei jau turime ir reikiamą paskolą (arba grynųjų statybos pradžiai), pradedame statybinių medžiagų įsigijimą.
Medžiagą geriausia įsigyti iš kokios nors prekybos įmonės. Yra galimybė įsigyti ir jau naudotą medžiagą - tai gerokai pigiau - tačiau dėl to tikrai reikia susitarti (ir pirkti kartu) su specialistu. Mat nešvarios plytos su skiedinio likučiais vėliau kels sunkumų mūrijant ir tinkuojant, nes „persimuš“ per tinką ir dažus. Medinėse sijose, parketuose, laivų grindyse gali slėptis grybeliai ir vabzdžiai, kurie po metų ar dvejų gali padaryti didžiulę žalą. Kai kurioms čerpėms reikia dvigubo tašelių kiekio, todėl gali būti, kad pigus stogo dengimas vėliau bus brangesnis. Taip pat minkštas, naudotas klintinis akmuo nepakenčia šalčio, todėl mūrui ir pamatams jo negalėsime naudoti. Apskritai reikia būti labai atsargiems, nesvarbu, ar kalbama apie naujas, ar apie senas, dažnai pigias statybines medžiagas. Visada reikia reikalauti ir saugoti nuosavybę įrodančius dokumentus, taip pat kruopščiai saugoti visas kitas sąskaitas ir dokumentus.
Prieš atkeliaujant pirmajai medžiagų siuntai, sklype dar reikia sutvarkyti daug dalykų. Jei sklypas dar neaptvertas, susiderinus ribas su kaimynais ir su oficialiais duomenimis, reikia pastatyti tvorą. Tvorą į gatvės pusę ir dešinę šoninę bei dešinę galinės tvoros pusę, viską žiūrint iš gatvės, turime įrengti mes. Kairioji šoninė tvora ir kairioji galinės tvoros pusė priklauso kairiajam, atitinkamai galiniam kaimynui. Įsigiję oficialius tvorų dokumentus išvengsime galimų vėlesnių ginčų ir galbūt net teisminių procesų. Statybinių medžiagų transportavimo kryptimi patartina įrengti tik laikiną ir kilnojamą tvorą.
Pagrindinė statybos sąlyga yra vandens buvimas vietoje, nes vandens transportavimas yra brangus ir sudėtingas. Jei gręžiant šulinį vanduo pasirodė sieringas, kartus, sūrus ar dvokiantis, reikia kreiptis į atitinkamo (gilaus) šulinio gręžimo arba vandens neutralizavimo specialistus. Agresyvus ar nešvarus vanduo statybose naudoti negalima, nes po trumpo laiko sugadins betoną arba skiedinį. Reikia iškasti ir kalkių duobę taip, kad ji netrukdytų transportui ir būtų pakankamai toli nuo būsimų sienų. Duobės pagrindas gali būti 3 x 2 m, o gylis 1,5 m.
Reikalingas ir vienas pastatas medžiagoms, įrankiams laikyti, taip pat persirengti. Šiam tikslui reikia pastatyti vieną laikino pobūdžio 3 x 3m pagrindo pašiūrę iš medžio, nendrių ar plytų su galimybe ją užrakinti. Tačiau daug geriau iš anksto pastatyti vieną iš pagalbinių statinių, pavyzdžiui, kuro sandėlį, kuriam taip pat turime statybos leidimą, ir naudoti jį sandėliavimui. Negalime pamiršti ir WC įrengimo vietoje, nutolusioje nuo vandens. Atgabenę įrankius ir pagalbines medžiagas (staliaus spaustukus, virves ir pan.) galime pradėti organizuoti statybinių medžiagų atgabenimą.
Sunkvežimį reikia išsinuomoti taip, kad jis būtų visiškai išnaudotas. Biriosioms medžiagoms reikia rinktis savivarčius. Turime vengti pigaus, bet neleistino transportavimo. Atvežtą medžiagą reikia sukrauti būsimo pastato aplinkoje taip, kad ji netrukdytų tolesniam transportui, nes taip išvengsime nereikalingo perkėlinėjimo. Cementas turi būti laikomas po stogu arba uždengtas, plytos sukrautos rišant, nekeliančiai pavojaus susižeisti, smėlis ir žvyras aptverti plytomis (kad neišsibarstytų). Kalkių gesinimą geriausia patikėti specialistui.
Po to galime „pažymėti“ pastato vietą. Tai atliks darbų meistras. Jis nustatys tikslią pastato padėtį sklype, kampų padėtį ir aukščių duomenis. Nuo vietos, kur bus statomas pastatas, reikia pašalinti piktžoles ir humusą (galimam vėlesniam panaudojimui). Statybvietės paviršius turi būti horizontalus, kad meistras galėtų virve nustatyti pamatų padėtį. Pamatų tranšėjų plotis žymimas kuoliukais. Šiuose darbuose galime dalyvauti ir mes, prižiūrint meistrui, o tranšėjų kasimas yra visiškai mūsų darbas. Minkštoje grunte reikalingi sutvirtinimai, o tvirtoje žemėje tranšėjas turime įrengti tiksliai pagal nurodytus matmenis, nuosekliai tašydami sienų šonus. Iškastą žemę pabandykime išlyginti vietoje, 1-2 m nuo tranšėjos, tačiau dažniausiai ją reikia išvežti. Grunto transportavimą geriausia organizuoti kaip grįžtamąjį sunkvežimio reisą, kuris atgabena statybines medžiagas. Iškasus tranšėjas, geriausia iš karto pradėti pamatų įrengimą (kad lietus nesugadintų tranšėjų) (pav. 2).
PAVEIKSLAS 2
Statyba
Pamatų gylis bet kuriuo atveju turi būti ne mažesnis kaip 30 cm žemiau grunto paviršiaus, žemiau įšalo ribos. Greičiausias ir kartu ekonomiškiausias pamatas yra vadinamasis „plaukiojantis akmuo“, kurį, remdamiesi meistro nurodymais, galime pasidaryti ir patys. Plytinis pamatas yra labai brangus ir jį gali įrengti tik specialistas. Kalnuotose vietovėse geriausiai tiks iš akmens mūrytas pamatas. Įrengus išorinių pagrindinių sienų pamatus, reikia įrengti vidinių ir pertvarinių sienų pamatus.
Remiantis ankstesniais darbais, kruopščiai dirbdami, jau įrengėme reikalingus pamatus. Gerai izoliacijai meistras paklos du bituminių izoliacinių plokščių sluoksnius 150, o trys karšto bitumo sluoksniai užtikrins visišką sandarumą. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad izoliacija būtų 3–10 cm platesnė už sieną ir kad siūlėse būtų bent 15 cm persidengimas. Horizontali pagrindinių sienų izoliacija visur turi būti sujungta su tarpinių sienų horizontaliomis izoliacijomis ir izoliacija po grindimis. Daugelis aplaidžiai žiūri į kruopščią izoliaciją, tačiau izoliacija yra viena iš pagrindinių pastato naudojamumo prielaidų (pav. 3)
PAVEIKSLAS 3
Išorinių laikančiųjų sienų, vidinių laikančiųjų sienų ir pertvarų pradžia turi būti mažiausiai 30, o dar geriau 40 cm, virš aplinkinio grunto lygio šalia planuojamo grindų lygio. Meistrui, kuris organizuoja darbus ir atlieka vadinamuosius tikslumo darbus, galime labai padėti mūrijimo metu. Todėl rekomenduojama mūrijimą, vieną iš daug darbo reikalaujančių operacijų, gerai parengti ir detaliai bei rūpestingai sudaryti jo eigos planą.
Nepriklausomai nuo to, kokią medžiagą naudojame mūrijimui – plytas, tuščiavidures plytas, blokus, šalčiui atsparų skaldytą akmenį ar apdirbtą tauriąją akmenį – šios auksinės taisyklės tiks kiekvienam mūrijimui.
- Nesistenkime visko atlikti patys! Gerą mūro kokybę gali užtikrinti tik kvalifikuota darbo jėga. Jei nesame išmokę mūrininko amato, tuomet padėkime nešiodami plytas, paduodami, maišydami ir nešiodami skiedinį, pernešdami pastolius ir pan. (pav. 4).
PAVEIKSLAS 4
2. Reikalingą sienos laikomąjį plotį specialistas nustato dar projektavimo metu. Reikalingas šilumos izoliacijos storis priklauso nuo sienos medžiagos, o mažiausia šio dydžio vertė, atsižvelgiant į apkrovų laikymą, yra reglamentuota teisės aktais. Negalime bet kokia kaina taupyti sienų storio sąskaita, nes vėliau turėsime didesnes šildymo išlaidas, be to, plonose sienose galimi vandens garų nusėdimai, kurie kenkia sveikatai ir gadina dažus bei baldus. Mūsų temperatūros sąlygoms pageidautinos 38 cm pločio plytų sienos (be tinko). Akmeninės sienos turi būti bent 50 cm pločio (jau vien dėl apkrovų laikymo). Egzistuoja ir įvairūs kiti sienų variantai, iš kurių geriausiai žinomas yra išilgai sudėtų tuščiavidurių plytų ir antbriauniu sudėtų mažesnių plytų derinys. Tokių sienų storis yra 33 cm, tačiau darbai turi būti atliekami labai kruopščiai. Gera siena yra visiškai statmena, o atskiri jos elementai sujungti rišimu. Plytų sienose ypač reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad plytų eilės būtų vienodai ir horizontaliai išdėstytos. Kad mūrijant būtų išlaikomi matmenys, reikia naudoti tašus, lenteles, virves, svambalą ir dažnai tikrinti mūrijimo teisingumą (mažiausiai po 2-3 eilės).
3. Horizontalūs ir vertikalūs tarpai (akmens atveju įstriži) turėtų būti apie 1 cm ir šiuos tarpus reikia gerai užpildyti skiediniu. Skiedinio kokybę nustato specialistas; paprastai naudojamas H4 arba H6 markės skiedinys. Stulpams ir kaminams mūryti reikalingas cementu sutvirtintas skiedinys. Skiedinys turi būti labai kruopščiai sumaišytas, kad jame nebūtų smėlio ir kalkių gumulų. Skiediniui maišyti reikia naudoti išlaikytas kalkes ir smėlį be molio, be dumblo ir be priemaišų.
4. Mūrijant, virš maždaug 1 m aukščio jau reikalingi pastoliai. Pastolius gali įrengti tik tam kvalifikuoti darbininkai arba jie įrengiami pagal meistro nurodymus, o pastolių medžiaga turi būti visiškai tvarkinga, su atitinkamu paklotu. Ant pastolių reikia įrengti prieigos lentas su juostomis, apsaugančiomis nuo slydimo. Skiedinio dėžę reikia pripildyti taip, kad transportuojant nebūtų išsipylimo. Kadangi mūrijant sunaudojamas didelis skiedinio kiekis, kiekvienam mūrininkui reikia paruošti po dvi dėžes.
5. Negalima leisti netvarkos statybvietėje! Darbo metu ir jam pasibaigus reikia nuvalyti pastolius, kad ant grindų nesustingų skiedinys. Taip pat reikia išvalyti skiedinio dėžes ir paruošti tik tiek skiedinio, kiek tą dieną bus sunaudota. Reikia surinkti nukritusias plytas ir išvalyti teritoriją nuo atliekų, kad būtų atlaisvinti transporto keliai. Plytas reikia atgabenti ir sudėti taip, kad mūrininkui jos būtų po ranka, pasirūpinant, kad krūva nesugriūtų ir nenukristų.
6. Vieno mūrininko našumas yra 800-1000 plytų įmūrijimas per aštuonias valandas. Jei darbas organizuojamas taip, kad vienas darbininkas deda skiedinį, kitas paduoda plytas, trečiasis (meistras) stato, resp. mūrija, o kiti (šeimos nariai) tiekia medžiagas, per aštuonias valandas galima įmūryti ir 7000 plytų. Taip pagrindines šeimos pastato sienas galima užbaigti per 4–5 dienas. Ypatingą dėmesį reikia skirti tinkamam sienų sujungimų įrengimui, kampams, angų rėmams, jų kruopščiam suderinimui ir rišimo suderinimui.
7. Pertvarinių sienų storis gali būti 6, 10, 12 ir 25 cm (atsižvelgiant į konstrukcijos ir pertvarkymo reikalavimus). Pertvarines sienas turi įrengti specialistas, nes šios sienos turi būti įleistos į pagrindinių sienų griovelius, o blokines pertvarines sienas būtina sustiprinti armavimu. Atkreipkime dėmesį, kad „drėgnų“ patalpų (vonios, virtuvės) blokinių sienų storis būtų ne mažesnis kaip 10 cm, nes vėliau, darant reikalingus griovelius, sienos iš 6 cm bus sugadintos.
8Ir pabaigai keletas žodžių apie šeimos namo statybos dalyvių sveikatos apsaugą. Darbo vietoje reikia užtikrinti galimybę nusiprausti, nedidelę patalpą prakaituotų darbo drabužių laikymui ir džiovinimui, apsauginį nuo saulės aliejų (įdegio priemonę) ir riebų odos priežiūros kremą. Nugairintas ir skiedinio pažeistas rankas reikia kruopščiai nuplauti, žaizdas dezinfekuoti, o nuospaudas patepti. Nuo pernelyg stipraus saulės poveikio – ypač tiems, kurie nėra įpratę prie sunkaus fizinio darbo – reikia naudoti įdegio aliejų, plačiabrylę skrybėlę ir lengvus drabužius. Vaikus reikia atitraukti nuo statybvietės, nuo kalkių gesinimo duobės. Tokias, žaidimui viliojančias vietas reikia aptverti ir sutvarkyti.
Klasikinė statybinė medžiaga, plyta, yra labai svarbi, todėl šiai medžiagai skyrėme dvi iliustracijas, kad parodytume jos savybes, t. y. »naudojimo normas« (pav. 5 ir pav. 6).
PAV. 5
Skaičiai mažuose rėmeliuose rodo, kiek plytų reikia 1 m2 skirtingo storio sienai iš skirtingų matmenų plytų. Tiems, kurie patys stato, nesunku apskaičiuoti planuojamų patalpų sienų plotus. Sienų tūrio apskaičiavimas jau sudėtingesnis, todėl ir pateikėme plytų skaičiaus ir sienos ploto santykį (išimtiniu atveju pateikėme ir reikalingą plytų skaičių 1 m aukščio stulpui).
Nustatydami šiuos duomenis atsižvelgėme ir į skiedinio užimamą erdvę, o ten, kur vienetų skaičius 1 m2 buvo ne sveikas, suapvalinome į viršų.
PAV. 6
Atkreipiame statytojų dėmesį į tai, kad reikalingas plytų skaičius kampuose sienoms tarpusavyje surišti neįtraukiamas, jei skaičiuojame pagal vidinius paviršius. Dėl to vienos sienos ilgį plane reikia padidinti sienos storio dydžiu. Eilėmis sudėtos plytos tėra medžiagos krūva; tik surišus jas skiediniu, atsiras siena. Skiedinys yra gesintų kalkių, smėlio, vandens ir cemento mišinys, tirštumo kaip grietinė.
Įvairių rūšių skiedinių naudojimas
Mūro skiedinio žyma H4 - lengvai apkraunamoms sienoms.
Skiedinys žymės H6 - mažiau apkrautiems pamatams iš plytų ir akmens, kaminams, pertvarinėms sienoms ir skliautams.
Skiedinys pažymėtas H10 - nešančiosioms sienoms, kurių storis 25 cm ir mažesnis, ir kolonoms, kurių pagrindo plotas mažesnis nei 0,1 m2
Skiedinys žymės H25 - pastatų rūsių pagrindinėms sienoms.
Skiedinio markė H50 - plytų stulpams su armavimu »agresyvių« požeminių vandenų atvejui.
Skiedinys žymėjimo Н80 - „agresyvių“ požeminių vandenų atvejui.
Skiedinys žymėjimo H90 - labai „agresyvių“ vandenų atvejui.
Be šių aspektų, žinoma, lemiami yra reikalavimai stiprumo atžvilgiu.
Įvairių skiedinių rūšių sudėtis
H10: 1,00 m3 smėlio, 250 kg 300 markės cemento arba 0,25 m3 kalkių
200 kg markės 400 cemento
Н25: 1,00 m3 smėlio, 350 kg cemento markės 300 arba 0,10 m3 kalkių
300 kg markės 400 cemento
H4: 1,00 m3 smėlio 0,25 m3 kalkių
H4f/100h: 1,00 m3 smėlio 100 kg cem. markės 300 0,25 m3 kalkių
H4f/75n: 1,00 m3 smėlio 75 kg cem. markės 400 0,25 m3 kalkių
H4f/50 o: 1,00 m3 smėlio 50 kg markės 500 cementas 0,25 m3 kalkių
Н6: 1,00 m3 smėlio 175 kg cem. markės 300 arba 0,25 m3 kalkių
150 kg cemento markės 400
VP/100h: 1,00 m3 smėlio 100 kg cem. markės 300 0,33 m3 kalkių
а/250 h: 1,00 m3 smėlio 250 kg cem. markės 300 —–
o/225n: 1,00 m3 smėlio 225 kg cemen. markės 400 —–
Kalkės su gumulėliais arba nesumaišytos ir nekokybiškai gesintos kalkės sukels sienoje kraterius, grūdelių pėdsakų pavidalu.
Kelios betono rūšys
Naudinga žinoti betono savybes ir keletą rūšių, pažymint, kad pagrindinės rišamosios medžiagos – cemento – stipris didėja didėjant skaičiams (200, 300, 400, 500). Betono žymėjimas nuo B50 iki В500 savo ruožtu reiškia jo gniuždymo stiprį. Pateikiame keletą rūšių iš „asortimento“:
В - 50: 1,20 m3 žvyro 150 kg cemento markės 300 arba 110 kg cemento markės 400
B - 70: 1,20 m3 žvyro 190 kg cemento markės 300 arba 150 kg cemento markės 400
B - 100: 1,20 m3 žvyro 250 kg cemento markės 300 arba 200 kg cemento markės 400
В - 140: 1,20 m3 žvyro 270 kg cemento markės 300 arba 250 kg cemento markės 400
B - 200: 1,30 m3 žvyro 278 kg markės 500 cemento
Jei jau geriau susipažinome su plytomis ir skiediniu, paminėkime ir tai, kad plytų rišimo būdas, kai jos ilguoju kraštu dedamos sienos ilgio kryptimi, vadinamas išilginiu sluoksniu (pav. 7, 1 dalis). Yra ir statmenasis sluoksnis (pav. 7, 3. dalis) bei vadinamasis kariškasis sluoksnis (pav. 7, 4. dalis) vienos eilės variante.
Plytos gali būti išilgai ir skersai perpjautos pusiau, tačiau dažnai reikia 1/4 ir 3/4 dalių. Iš jų formuojami stulpai. Labai svarbu, kad viršutinis plytų sluoksnis būtų perstumtas per pusę padalos, palyginti su po juo esančiu sluoksniu. Ši sąsaja užtikrina sienos tvirtumą. Taip pat svarbu, kad skiedinio būtų ne tik tarp atskirų sluoksnių, bet ir tarp atskirų plytų sluoksnyje šonine kryptimi (žr. 7, apatinė dalis).
PAV. 7
Ant paruoštų sluoksnių mentele reikia užtepti tolygų ir skystoką maždaug 1 cm storio skiedinio sluoksnį, ant šio sluoksnio sudėti plytas (3), o ant plytų galų taip pat užtepti skiedinį (2). Sudėtas plytas pirmiausia smūgiais iš viršaus reikia įstatyti į vietą (4), o paskui ir iš šoninės (5) pusės (smūgiais į priekinę pusę, kuri nėra sutepta skiediniu). Skystas skiedinys įsiskverbs ir į vertikalias siūles, taip bus pasiektas geras sukibimas.
Norint perpus perlaužti plytas, patogu pažymėti ilgį ant plaktuko rankenos ir taip lengvai pasižymėti vietą pusės arba ketvirčio plytos pjūviui. Pjūvio vietoje reikia brėžti gilesnę liniją iš abiejų plytos pusių ir smūgiuojant į atskiriamos dalies vidurį plyta perlaužiama. Atliekant šią operaciją plytą reikia laikyti kairėje rankoje.
Tinkuoti reikia dar didesnės patirties negu plytų pjovimas. Trowelio turinio užliejimą ant sienos vienu rankos judesiu sunkiai išmoks tas, kuris retai užsiima mūrininko amatu. Todėl geriau skiedinį uždėti ant didesnės lygios mentės ir tada, pradedant nuo apatinio sienos krašto – laikant mentę horizontaliai ir maždaug 20° kampu sienos atžvilgiu – švelniai spaudžiant prie sienos užtepti skiedinį ant paviršiaus (pav. 8).
PAVEIKSLAS 8