Drėgnų sienų izoliavimas yra sudėtingas, tačiau svarbus ir naudingas kaip remonto darbas. Prieš aptariant izoliavimą, susipažinkime su pagrindiniais mūrininko įrankiais. Mentelė arba kibirėlis naudojamas medžiagai užtepti (pav.1, 1.dalis). Jei įmanoma, rinkimės kuo mažesnį kibirėlį, nes nuolatinis pripildyto kibirėlio kilnojimas labai apkrauna riešo sąnarį. Skiediniui paskirstyti ir išlyginti naudojama glaistyklė (pav.1, 2. dalis).
Menteliui labai svarbu, kad vidurinė rankenos linija eitų per mentelės smaigalį. Renkantis mentelę, pirmenybė teikiama mažesnių matmenų ir apvaliu smaigaliu. Medinės lyginimo mentelės (perdaškos) skirtos skiediniui išlyginti (pav.1, 5. dalis). Lyginimo mentelių turime turėti kuo įvairesnių matmenų, t. y. dydžių. Renkantis mūrininko plaktuką (pav.1, 4. dalis) geriausia pasirinkti vieno ašmenų, nes dviejų ašmenų plaktukas (plaktukas-kirtiklis) skirtas specialiems darbams, be to, 1,5 kartus sunkesnis už vieno ašmens plaktuką, kurio svoris 0,7 kg. Svarbūs įrankiai dar yra gulsčiukas (pav.1, 6. dalis), kuris turėtų būti kuo didesnis, svambalas (pav.1, 3. dalis), kurį galime pasigaminti ir patys, matavimo, lyginimo ir kontrolės lentjuostės bei virvė. Ilgos lentjuostės gali pasitarnauti ir plytoms lyginti: lentjuostę priglaudžiame prie padėtų plytų eilės ir smūgiais į ją išlyginame atskiras plytas į tiesią liniją. Virvė reikalinga kaip gairė plytų eilei mūryti – ją pririšame mūro galuose prie dviejų lentjuosčių, taip pat gatavų sienų plokštumai tikrinti (pav.2). Kur virvė tolsta nuo sienos, ten siena įdubusi, o kur ją spaudžia, ten iškilusi.
Vėlesnė drėgnų sienų, kurių tinkas jau byra, o dažai pleiskanoja, izoliacija, kaip jau minėjome, yra vienas iš darbų, keliančių daugiausia rūpesčių ir sunkiausiai išsprendžiamų. Visiškas šios problemos sprendimas yra labai ilgas ir gali būti pasiektas tik skiriant nemažas investicijas.
Prieš pradedant papildomą tokių drėgnų sienų izoliaciją, reikia įsitikinti, ar yra galimybė izoliaciją įleisti žemiau pastato grindų lygio. Jei tokios galimybės nėra, jei pastatas turi betonines grindis ir rūsio nėra, nėra prasmės pradėti darbų, nes drėgmė apeis naują izoliaciją.
Norint atlikti papildomą izoliaciją, reikia didesnių ir kruopščiai atliktų mūro darbų, vadinasi, toks darbas reikalauja tam tikros kvalifikacijos (pav.3, 1. dalis). Pirmiausia reikia atverti sieną pageidaujamoje linijoje. Ši linija turėtų būti virš grunto lygio, bet žemiau pirmo aukšto grindų lygio. Nustatę tinkamą liniją, reikia nugriauti sienos tinką tiek iš vidaus, tiek iš išorės ir rasti tokią liniją, kur plytų eilės yra maždaug horizontalios. Reikia atkreipti dėmesį į tikslias įvairių elektros ir kitų komunikacijų vietas sienose, kad jų netyčia nepažeistume. Savarankiškai laikančias pagrindines sienas ir jų tęsinius reikia izoliuoti. Antrinių sienų, kurios pastatytos ant perdangų, izoliuoti nereikia, net jei jos tariamai drėgnos, nes drėgmę jos gali gauti tik iš šoninės pusės nuo pagrindinių sienų. Izoliavus pagrindines sienas, drėgmė iš šių antrinių sienų išnyks natūraliai džiūstant.
Sienų atvėrimas
Sienų atvėrimą pradedame išimdami plytas virš pasirinktos linijos (pav. 3, 2. dalis). Aplink pirmąją plytą viršuje, apačioje ir iš šonų išskobiame skiedinį, tada daužydami plytą iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, ją atlaisviname ir ištraukiame. Pašalinus pirmąją plytą, kitas labai lengvai pašaliname. Kad nesutrikdytume sienų laikomosios galios, galime atverti sieną vienos ar dviejų plytų ilgiu. Didesnio ilgio sienos atvėrimas yra pavojingas!
Sienų, kurių plotis 1,5-2 plytos, pvz., vasarnamio, atvėrimas yra palyginti lengvas. Daug sunkesnė užduotis yra atverti pagrindines šeiminių pastatų sienas, kurių plotis siekia daugiau plytų. Išardžius plytas sienos atvėrimo metu, patartina jų vietoje įrengti pusės ir ketvirčio plytos atramas, kad darbo metu neįvyktų nuošliaužų ir nebūtų sužalota ranka (pav. 3, 4. dalis). Jeigu mums pavyko sieną visiškai atverti, išlyginkime atidengtas pagrindinių sienų plokštumas ir ištepkime jas storu izoliacinės masės sluoksniu arba UB-B-55 atit. UB-B-65 bitumu. Ant taip paruošto pagrindo tuomet klojame izoliacines bitumo juostas, kurių plotis 15-40 cm, prieš tai jas patepę bitumu. Juostas reikia dėti taip, kad jos perdengtų sienos paviršių. Jei įmanoma, reikėtų naudoti izoliacines juostas, pažymėtas (pav. 3, 3. dalis). Virš to, gana varginamai dirbant, reikia sudėti naujas, visiškai tvarkingas ir nesustingstančias plytas į tvirtą cementinį skiedinį ir taip užmūryti angą. Virš naujos plytų eilės ir po seno mūro plytomis reikia geležiniu strypu įspausti skiedinį, į kurį galime įmaišyti smulkių plytų nuolaužų. Tokiu būdu, eidami palei pagrindinę sieną gabalas po gabalo, galėsime atlikti papildomą sienos izoliavimą.
Vietoj sienos išėmimo, t. y. atvėrimo, tokiu būdu galima dirbti ir su pjūklu, jeigu siena iš minkšto akmens arba jeigu tarp sienų esančio skiedinio sluoksnio storis yra didelis ir jis yra horizontalioje plokštumoje. Šiuo atveju vienoje vietoje pramušame sieną ir per praplatintą angą perkišame sieninį pjūklą. Pjūklu galima greičiau pašalinti plytų eiles, žinoma, vėlgi mažais gabalais. Jei šiek tiek praplėsime pjūklu padarytą angą, galėsime tiesiogiai įkišti izoliacinę juostą, iš abiejų pusių pateptą bitumu. Po visiško sukietėjimo virš bitumo reikia suspausti cementinį skiedinį. Vienas iš izoliavimo būdų yra elektroosmosinis būdas.
Žinoma, kad drėgmė iš pamatų į sienas kyla kapiliarais. Šį skverbimąsi sustiprina potencialų skirtumas tarp grunto paviršiaus pagrindo ir apatinių sienų dalių. Įrengus izoliuojančius elektrodus, drėgmės skverbimasis savaime nutrūks.
Elektrodai įmūrijami į sieną virš grunto lygio ir žemiau apatinio grindų lygio per 15 cm. Jie gaminami iš geležinių strypų – armatūrinio plieno, kurių skersmuo 12-15 mm. Juos dedame į 2 cm grąžtu išgręžtas angas, viena nuo kitos nutolusias per 40 cm. Elektrodus montuojame ir iš vidaus, ir iš išorės, taip, kad elektrodų galai būtų nutolę vienas nuo kito per 2-3 cm sienos vidurio linijoje. Sumontavus elektrodus, angas reikia užpildyti cemento skiediniu. Iš sienos kyšančius elektrodų galus reikia sujungti 6-8 mm storio plienine viela, o plieninę vielą – prie vieno plokščio geležies elemento, kurio matmenys ne mažesni kaip 60x60x8mm ir kuris yra įrengtas žemiau grunto lygio. Dėl estetinių priežasčių gerai plieninę vielą, jungiančią elektrodus, įleisti į sieną. Šios instaliacijos elementus jungiame lituojant arba suvirinant. Reikia atkreipti dėmesį, kad elektrodų ir vielos sistema nesiliestų su elektros tinklu arba įžeminimo laidais. Kai kuriais atvejais elektrodų sistemą, remiantis vietiniais matavimais, reikia sustiprinti prijungiant prie žemos įtampos nuolatinės srovės.
Po drėgno sienos izoliavimo seka sienos tinkavimas, o kaip tai daroma, galite perskaityti straipsnyje Tinko remontas ir keitimas