Nešamoji sijos galia beveik visais atvejais ribojama gniuždomosios juostos išlinkimu. Tai pasireiškia tik tada, kai po įtempių susilyginimo visoje gniuždomoje juostoje pasiekiama takumo riba. Tik esant stipriam šoniniam atraminimui gali būti padidintas priimamas kraštinis įtempis iki statybinio plieno stiprinimo srities. Vertinant laikomąją galią, reikia atsižvelgti į tikrąjį įtempių pasiskirstymą. Darant prielaidą apie tiesinį įtempių pasiskirstymą laikomoji galia būtų neįvertinta. Nestabilumo reiškinius reikia ypač ištirti.
Skylių atskaitymas lenkiamomis apkrautuose laikikliuose
Tempiamojoje sijos pusėje veikia skerspjūvio susilpnėjimas kaip ir tempiamuosiuose strypuose (tempiamos juostos plyšimas susilpnintame skerspjūvyje). Skylių išmušimui šiuo požiūriu galioja tos pačios taisyklės kaip ir tempiamam strypui.
Kadangi kiaurymės, užpildytos kniedėmis, gniuždomojoje sijos pusėje labai menkai veikia įtempių ir deformacijų pasiskirstymą, o laikomoji galia dažniausiai ribojama gniuždomojo juostos šoniniu išlinkimu, skerspjūvio susilpnėjimo dydis simetrinių skerspjūvių sijoms laikomosios apkrovos iš esmės neveikia. Todėl jau F. Hartmann kėlė klausimą, ar simetrinėms sijoms apskritai reikia įskaityti susilpnėjimą kiaurymėmis. Nesimetriškuose skerspjūviuose (gniuždomoji pusė stipresnė) kiaurymių atimtis tempiamojoje sijos pusėje gali tapti lemiama laikomajai galiai. Esant dažnai pasikartojančioms apkrovoms kiaurymės turi žymią įtaką, net kai jos yra didesniu atstumu nuo kraštinių skaidulų.
Šiandien skerspjūvio laikomosios galios lenkimui skaičiavime naudojamas bruto ir neto skerspjūvis (be kitų svarbių lūžių rūšių). Lūžis pagal bruto skerspjūvį įvyksta toje skerspjūvio dalyje, kuri nėra susilpninta angomis. Lūžis pagal neto skerspjūvį įvyksta skerspjūvyje, susilpnintame angomis, o į vertinimą įtraukiamas bruto plotas, sumažintas visų angų plotu.
Kniedės kakle ir galvoje
Lankstant, be normaliųjų įtempių, atsiranda ir šlyties įtempiai, kurie laikančiosioms konstrukcijoms su lygiagrečiaisiais diržais yra proporcingi skersinei jėgai Q. Sudėtiniuose skerspjūviuose šlyties įtempius sąlyčio paviršiuose tarp atskirų valcuotų profilių perima juos sujungiančios kniedės. Šlyties jėgų T pasiskirstymas sienelėje yra parabolinis, diržuose beveik tiesinis. Laikančiosiose konstrukcijose su masyviais diržais T sienelėje nuo vidutinės vertės Tm mažai skiriasi, o ši dažnai pakanka pirminiam įvertinimui.
Pav. 1
Kniedės galvutėje (pav. 1b) kartu turi priimti strypo jėgą TK < TH. Strypo jėga tarp atskirų juostinių lamelių yra dar mažesnė ir atveju, parodytu pav. 1c, paskirstoma didesniam kniedžių skaičiui.
Laikiklio tęsinys
Išilginis vertikalios skardos pratęsimas reikalingas, kai skardos aukštis didesnis už turimų skardos lakštų plotį. Jis gali būti reikalingas ir dėl gamybos bei transportavimo. Išilginio vieno laikiklio pratęsimo sąvaržos ir kniedės turi perimti tą pačią jėgą TL, kurią turėtų nepratęsta skarda išilginėje jungtyje. Kadangi susilpnėjimas skylėmis sąvaržoje yra toks pats kaip ir vertikalioje skardoje, sąvaržos storis turi būti didesnis arba lygus briaunos storiui.
Pav. 2 - Išilginis vertikalios skardos tęsinys
Skersinė jungtis, veikiama lenkimo apkrovos, gali būti įvairiai uždengiama tvirtinimo juostomis. Sl. 3 pateikiamos kelios gamybinės jungties galimybės, kuriose sujungtas tik vertikalus lakštas. Jei tvirtinimo juostos yra tik tarp juostinių kampuočių (sl. 3a), po juostiniais kampuočiais lieka neuždengtos vertikalaus lakšto juostos. Tada kampuočiai ir kniedės vertikalaus lakšto jungties srityje yra gerokai labiau apkrauti, todėl šio tipo jungtis reikėtų apriboti mažiau svarbioms jungtims su mažomis jėgomis. Visada reikia teikti pirmenybę visiškai uždengtai jungčiai. Specialios tvirtinimo juostos ant vertikalių kampuočių atbrailų perima šios juostos išilginius įtempius, tačiau tik menkai dalyvauja priimant skersinę jėgą. Tam tikrą pagerėjimą rodo sl. 3c. Esant didelėms jėgoms reikėtų siekti tvirtinimo juostų per visą vertikalaus lakšto aukštį (sl. 3d), o tai reiškia, kad juostinius kampuočius reikia pertraukti. Tvirtinimo juostos įgauna kampuočio atbrailos storį; esant dideliems kampuočių storiams, naudojami išlyginamieji pamušalai, kad būtų taupoma nereikalingo tvirtinimo juostos storio sąskaita.
Pav. 3 - Skersinė (dirbtuvinė) vertikalios skardos jungtis
Vertikalios skardos jungtis, veikiama skersinės jėgos: Atrama jungties vietoje apkrauta tik Q (M = 0). Jungčiai su vienodais kniedžių tarpais (pav. 4) reikia manyti, kad jėgos kniedėse NiQ apytikriai atitinka atitinkamą jungties skardos elemento plotą e*t, t. y. kad jėgos kniedėse pasiskirsčiusios taip pat, kaip ir šlyties įtempiai per atramos aukštį, NiQ = e*t*τi = e*Ti. Vis dėlto projektuojant skaičiuojama tolygiu pasiskirstymu visoms n kniedėms NiQ = Q/n.
Pav. 4 - Vertikalios skardos tęsinys su skersinės jėgos pasiskirstymu
Pav. 5 p_avaizduoja dirbtuvinę vertikalaus skardos lakšto tęsinį (plačios kampuočiai ir lamelės tęsiami kitoje vietoje).
Pav. 5
Lankstymas su normaliąja jėga: Laikančiosios konstrukcijos, kurias vienu metu veikia lenkimo momentai ir normaliosios jėgos, skaičiuojamos pagal tuos pačius principus ir darant prielaidą apie tiesinį įtempių pasiskirstymą. Esant pilnam kniedžių atmetimui abiejose juostose, naudingojo skerspjūvio ir nulinės linijos padėtis nepriklauso nuo apkrovos atvejo, todėl įtempius nuo M ir N galima paprastai sudėti. Toliau kniedžių apkrova gaunama taikant dalinių apkrovos atvejų M ir, atitinkamai, N, jėgų superpoziciją.
Atramos rėmimas ir jungtis
Čia bus nagrinėjamas tik labiausiai paplitęs iš daugelio sprendimų. Vertinant visada reikia galvoti apie papildomas jėgas, gaunamas dėl nukrypimų nuo daugiau ar mažiau idealizuotų stiprumo skaičiavimų.
Paprastas atrėmimas vieno laikiklio į kito statybinio elemento viršutinį juostą tinka tada, kai yra didelis statybinis aukštis. Įprastas atvejis yra tvirtas sujungimas kniedėmis arba varžtais. Pav. 6 pavaizduotas įprastas ištisinių I-formos gegnių atrėmimas pastatų statyboje, kuris taip pat leidžia išvengti gręžimo siaurose I-sijose. Laikiklius tokiu atveju reikia apsaugoti nuo apvirtimo ir nuo skersinių jėgų (pav. 7 ir 8). Tiltų statyboje laikikliai dažnai poruojami (pav. 9); nejudrus išilginio laikiklio atrėmimas į skersinį laikiklį (pav. 10). Laikiklius esant didesnėms atramos jėgoms reikia sutvirtinti įstatytais kampuočiais arba privirintais profiliais (pav. 8 iki 10). Sudėtinių laikiklių apkrovą reikia perduoti į standumo briauną.
Pav. 6 - Gegnių tvirtinimas
Pav. 7 ir 8
Pav. 9 ir 10
Briaunos jungtis: 11 ir 12 pav. pavaizduotos I-sijų jungtys, naudojamos statyboje kaip įprastos jungtys. Išpjova gaunama su dideliu užapvalinimu, kad būtų išvengta sijos briaunos įskilimo. Elastinis įtvirtinimas briaunos jungtyje suteikia tam tikrą laikomosios galios padidėjimą. Aprašytos deformacijos, tiesa, yra nepavojingos esant daugiausia ramiam apkrovimui, pavyzdžiui, senesniuose tiltuose.
Pav. 11. - Normaliosios I-sijos jungtys su statmenu galiniu pjūviu
Pav. 12 - Įprastinės jungtys su nupjautais I-sijos galais
Standžios lenkiamosios jungtys įrengiamos, kai reikalinga jungtis be kampo pokyčio (ištisinės atramos, standūs rėmų kampai) arba kai esama lūžio dėl nuovargio esant kintamai apkrovai, ypač geležinkelio tiltuose. Galima naudoti ištisinumo lameles, standžias lenkiamąsias jungtis, standžius lenkiamuosius kampus, rėmų kampus.
- Kontinuiteto lamelės – Jei reikia sujungti tame pačiame lygyje esančius laikiklius, tada abu viršutiniai juostai sujungiami lamelėmis arba kontinuiteto dirželiu. Taip jungties kniedės atleidžiamos nuo tempimo jėgų ir išvengiama didelių deformacijų.
Pav. 13 - Jungtis su lameliu tęstinumui
Pav. 14 - Išilginės atramos prijungimas: a) automagistralės tilto; b) geležinkelio tilto
- Standūs lenkimui junginiai – tokio tipo junginį randame pilnų pėsčiųjų takų konsolių nuo kelio tiltų atveju. Esant mažesniems momentams, jų vertikalusis lakštas prijungiamas tik dvibūdu tarp pagrindinės sijos standinimo kampuočių. Pritaikytas momentas per standinimą paskirstomas per visą pagrindinės sijos aukštį, t. y. įvedamas į jos juostas kaip jėgų pora.
Pav. 15 ir 16
- Lenkimui standūs kampai – kampus tarp kolonų ir sijų statyboje reikia konstruoti taip, kad kampas būtų nekintamas ir neatsirastų jokių vietinių įtempių viršijimų. Patikimos kampinės jungtys susidaro, pvz., pagal pav. 16, kai naudojamos sparninės skardos, arba pagal pav. 100, kai įspaudimo momentas kolonos juostose priimamas kaip jėgų pora.
- Kampai rėmuose – poligonaliniuose rėmuose pratęsimas gali būti įrengtas lūžio taške, jei kampų skirtumas mažas; sujungti strypai uždengiami apkabomis, kaip tempiamieji ir gniuždomieji strypai. Sukimo jėgos sutelkiamos lūžio vietoje ir turi būti priimamos standikliais. Pav. 101 reikia atkreipti dėmesį į pratęsimo uždengimo ir standinimo skirtumą, priklausomai nuo lenkimo momento ir nukrypimo jėgų krypties. Esant didelėms jėgoms ir žymiam kampo skirtumui, vengiama, kad pratęsimas patektų į stipriai išlinkusią rėmo dalį. Pratęsimai greta rėmo kampų leidžia geresnę konstrukcinę formą ir palengvina gamybą. Pavyzdžiai su kniedytais universaliosiomis jungtimis abiejose lūžio taško pusėse pateikti pav. 102a ir pav. 102b, kur kampas sudarytas iš suvirintos dalies. Pav. 103 rodo lenkimui standžią rėmo stulpo jungtį su ištisine sąrama.
Pav. 17a
Pav. 17b
Nuožulnios jungtys: Iki šiol nagrinėtose jungtyse standikliai buvo tarpusavyje statmeni. Tačiau jei kampas nėra status, kampainiai (sl. 18) pasukami, o labai aštriuose kampuose naudojami pleištiniai įdėklai. Kontinuitetui naudoti apkaustus ir atraminius gabalus atitinkamai taip pat kaip ir statmenose jungtyse. Sulenktos jungiamojo lakšto plokštės (sl. 19) yra sujungtos esant didelei ekscentricitetui ir reikšmingoms papildomoms jėgoms. Nuožulnių jungčių gamyba palengvinama, kai naudojamos privirintos jungiamojo lakštelio plokštelės (sl. 20).
Pav. 18
Pav. 19
Pav. 20